Šalia staiga mirusio šokėjo atgulė ir tėtis: „Jis labai norėjo pas Vilių“

574

„Vilius buvo mano širdukas. Mūsų šeimos žvaigždė. Jis labai mylėjo gyvenimą, mėgavosi kiekviena diena. Nežinau, kodėl Dievas jį atėmė iš mūsų“, – taip jautriai telefonu tv3.lt kalbėjo šiuo metu Šiaurės Airijoje gyvenanti Zita Ignatavičienė.

Jos sūnus, šokių kolektyvo „Žuvėdra“ šokėjas, mirė 2018 metų liepos mėnesį. Tada 31-erių metų jaunas vyras suklupo futbolo aikštėje, žaidimo metu. Paniręs į komą, netrukus Vilius mirė.

Vis dėlto jo mirtis suteikė gyvybę dar keliems žmonėms – jo žmona Audronė kartu su Viliaus mama Zita sutiko paaukoti Viliaus organus donorystei.

Per metus – trys mirtis

Nuo Viliaus mirties praėjo pusantrų metų – per tą laiką Zita palaidojo savo mamą ir vyrą. Pastarasis, jos teigimu, pasidavė ir paskutiniosiomis gyvenimo dienomis kartojo norintis greičiau išeiti pas savo sūnų.

Kodėl netektis gali būti šviesi ir kaip dabar laikosi sūnaus organus paaukojusi lietuvė? Apie tai – iki ašarų atvirame tv3.lt interviu.

„Periodas po Viliuko išėjimo buvo labai sunkus. Vos po trijų savaičių po jo mirties, mirė mano mama. Ji sirgo vėžiu. Prisimenu, kaip dažnai Vilius veždavo ją į ligoninę, ja rūpinosi.

Praėjus metams po sūnaus mirties, mirė ir mano vyras. Vis dėlto, sūnaus netektis – pati sunkiausia. Aš iki šiol negalvoju, kad jis miręs. Nelaikau jo mirusiu. Vis galvoju, kad jis kažkur yra, tačiau ne su manimi“, – prisipažįsta Zita.

Talentą pastebėjo dar vaikystėje

Paklausta, kokį sūnų prisimena ir koks jis liko jos širdyje, pašnekovė ilgesingai atsikvepia. „Tai mano širdukas. Jis šoko nuo mažų dienų. Užaugo šokių aikštelėje.

Jis buvo mūsų žvaigždė, pasaulio bamba. Visą gyvenimą su vyru dirbome, kad galėtume leisti jam šokti – visais laikais šokių industrija buvo brangi.

Vilius labai mylėjo gyvenimą. Nuo mažų dienų jis nebijojo puoštis kostiuminėmis kelnėmis, nors žinodavo, kad gali sulaukti įvairių replikų. Jis buvo labai užsispyręs. Vos šešerių nuėjęs į šokių būrelį, buvo pastebėtas.

Jau pirmieji treneriai sakė, kad jis toli nueis. Vėliau ir patys pamatėme, kad jis tvirtai žengia į priekį. Jis tikrai turėjo daug gabumų ir ambicijų.

Paauglystėje Vilius svarstė, ką rinktis, futbolą ar šokius. Futbolas visada buvo didelis jo hobis, tačiau visko spėti buvo neįmanoma, todėl jis pasirinko šokius ir niekada nepasigailėjo“, – prisimena Zita.

Ramybę atrado su žmona

Zita su pasididžiavimu kalba apie savo sūnų Vilių – ji niekada negalėjo pagalvoti, kad jis turėjęs tiek treneriškos kantrybės.

„Jis labai rūpinosi savo mokinukais, mažaisiais šokėjais. Taip pat jis puoselėjo ir savo jaunystę, nenorėjo pasenti. Aš labai džiaugiuosi, kad savo sūnui davėme meškerę ir jis taip sėkmingai ėjo per gyvenimą.

Dar labiau ramu ir gera mums, kaip tėvams, buvo tada, kai Vilius ėmė draugauti su Audrone. Jiedu buvo puiki pora ir darbe, ir namuose.

Abu užaugo šokių pasaulyje, turėjo supratimą, ką reiškia šokiai. Abu jie buvo nuostabūs. Džiaugiuosi, kad tikrai buvo laimingi“, – kalba Zita.

Mirtis – nesuvokiama protu

Vis dėlto, ji atvira – sūnaus mirtis kirto lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tą dieną moteris iki išnaktų darbavosi, todėl po savo pamainos pamatė daugybę žinučių apie tai, kad jos sūnus paniro į komą.

Aš nesuvokiau, kas vyksta – dar prieš kelias savaites aš mačiau jį. Man buvo atostogos, todėl liepos mėnesį buvau Lietuvoje, mes bendravome, o daugiau jo nebemačiau.

Žinia apie tai, kad Vilius – komoje, man buvo netikėta ir nesuvokiama. Aš tikėjau, kad jis yra labai stiprus, tvirtas. Tikėjau, kad atlaikys viską.

Iki šiol neprisimenu, kaip kroviausi daiktus ir tą pačią naktį išskridau į Lietuvą. Čia, Šiaurės Airijoje, itin glaudi lietuvių bendruomenė, jie man padėjo nusipirkti bilietą, parėmė finansiškai.

Oro uoste sulaukiau Audrutės skambučio. Ji paklausė, ar mes sutinkame, kad Vilius taptų organų donoru. Nedvejodama sutikau.

Apie donorystę mes buvome kalbėję. Priėmiau tai kaip visiškai normalų dalyką. Neabejojau, kad pats Vilius būtų sutikęs. Jis buvo itin progresyvus, žengė į priekį.

Abi su Audrute sutikome ir iki šiol nė kiek nesigailime – juk jei gali išgelbėti gyvybę bent vienam žmogui, kodėl to nepadaryti“, – abejones sklaido Z.Ignatavičienė.

Moteris neslepia – su marčia ir dabar puikiai sutaria, ją laiko šeimos nariu. „Ji tokia bus visą gyvenimą. Tik aš tiksliai žinau, kad ji yra jauna ir privalo susikurti šeimą. Nors abi esame užsiėmusios, vis dėlto dažnai susirašome, abi ir antkapį Viliui išrinkome.“

Ypatingas susitikimas laidotuvių metu

Viliaus laidotuvės buvo itin jaudinančios. Čia susirinko ne tik jauno vyro šeima, draugai, artimieji, tačiau atėjo ir moteris, kurios sūnus gavo Viliaus širdį.

„Mano sūnaus širdelė atiteko jaunam vaikinui. Žinia apie tai, kad mes padovanojome širdį, greitai apskriejo žiniasklaidą, todėl suprasti, kas ją paaukojo, nebuvo sunku. Greitai sužinojome ir patys, kam ji atiteko.

Taigi, į laidotuves atėjo to berniuko mama. Ji atėjo tiesiog padėkoti. Ji priėjo prie manęs, priklaupė ir padėkojusi išėjo. Tą akimirką supratau, kur yra mano sūnaus širdis. Pati neieškosiu tos šeimos, tačiau dabar aš tikrai norėčiau sužinoti, kur yra ta šeima ir kaip gyvena berniukas, kuriame plaka mano sūnaus širdis. Man tai – džiaugsmas ir suteikta proga gyventi.

Nuoširdžiai skatinu visus pasirašyti organų donorystės kortelę“, – susijaudinusi pasakojo Zita.

Suaugus sūnums – ramybė Airijoje

Visą gyvenimą profesionaliai šokęs, V.Ignatavičius tapo šokių kolektyvo „Žuvėdra“ nariu. Tada moteris, kaip pati sako, suprato galinti gyventi dėl savęs, todėl prieš penkerius metus geresnio gyvenimo išvyko ieškoti į Airiją.

„Lietuvoje turėjau gerą profesiją, vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau mes taip ir neprasigyvenome.

Vyras pradėjo labai sirgti, todėl šiek tiek padirbėjusi Airijoje, atsivežiau pas save ir jį. Man pavyko įsitvirtinti gan greitai.

Čia, kas netingi, tikrai gali užsidirbti. Greitai ėmėme nuomotis namą, nusipirkome automobilį.

Kai vyras susirgo, gavome valdišką namuką. Čia sergančiam vyrui priklausė nemokama slauga, nieko nekainavo ir vaistai“, – apie gyvenimo kokybę kalbėjo Zita.

Zitos vyras itin sunkiai išgyveno sūnaus netektį. „Kai vyras sunkiai sirgo, buvo akivaizdu, kad jis nebekovoja.

Turėjau žiūrėti, ar jis geria vaistus, ragindavau jį tai padaryti. Vis dėlto, jis dažnai sakydavo, kad nori pas vaiką. Jis jautė savo mirtį.

Kai jis vyko į Lietuvą, bandžiau jį atkalbėti, nes jam buvo labai sunku, jis sunkiai vaikščiojo, tačiau pats kelionę motyvavo noru atsisveikinti su visais čia likusiais. Vos tik grįžęs iš Lietuvos, jis mirė man ant rankų.“

www.tv3.lt